V.V.Andriušaitis in memoriam

Vitalius Vladas Andriušaitis
Vitalijus Vladas Andriušaitis

2017 m. liepos 22 d. M.Oginskio rūmuose Plungėje vyko Vitaliaus Vlado Andriušaičio 90-ųjų gimimo metinių minėjimas. Publikuojame V.Andriušaičio auklėtinio kalbą, pasakytą minėjimo metu.

Sveiki mieli draugai, brangūs kolegos, treneriai, seimo nariai, miesto svečiai ir vadovai. Esu Laurynas Zaveckis, vienas iš daugybės mūsų mylimo šachmatų mokytojo Vitaliaus Vlado Andriušaičio auklėtinių ir noriu su jumis pasidalinti savo prisiminimais bei išgyvenimais, kurių, neabejoju, kiekvienas turime sukaupę.

Atstovauju kartą tų šachmatininkų, kurie aktyviai sportavo prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą iki 2000-ųjų metų, tačiau labai gerai pamenu ir ankstyvesnius laikus, kai Plungėje karaliavo Juozas Baltikauskas, Laima Domarkaitė ar Ilona Rudaitytė bei vėlyvesnį periodą, kai šachmatų trenerio darbo ėmėsi jaunimo atstovai Henrikas Asauskas ar Sigitas Kalvaitis. Turėjau galimybę pažinti Mokytoją daugybėje skirtingų situacijų, skirtingais laikotarpiais bei stebėti kaip keičiasi aplinkinių bei mano paties pasaulėžiūra, vertybės, rezultatai.

Man Mokytojo atminimas labiausiai sugrįžta tuomet, kai man grįžus po sunkių darbų mažesnysis 5 metų vaikas bando išsireikalauti dėmesio kviesdamas kartu kažką pažaisti ir man ieškant kokių nors pasiteisinimų meta kozirį ir sako: Tėti, o gal galime pažaisti šachmatais?… Ir viltingai mažomis akutėmis nevalingai perveria širdį. Tai yra tikriausiai vienintelis vaiko prašymas, į kurį negaliu pasakyti NE. Taip yra todėl, kad prieš akis iškyla labai gilūs prisiminimai, kurie per sekundės dalį atgyja galvoje ir visuomet prisimenu Mokytoją, sėdintį priešais mus, 8-10 metų vaikėzus, kantriai bandantį padėti išspręsti šachmatų uždavinius, aistringai pasakojantį apie šachmatų istoriją, su didžiuliu džiaugsmu pabrėžiantį apie įspūdingus plungiškių laimėjimus ir pasiekimus. Tą sekundės dalį mano vaikas taip pat išgyvena, nes jis supranta, kad man šachmatai yra kažkas daugiau negu paprastas stalo žaidimas…

Neskubėk, susikaupk, nenuvertink varžovo, prieš priimdamas svarbius sprendimus pirma gerai pagalvok, atsakingai išanalizuok situaciją, išsirink planą, įvertink rizikas, ieškok taktinių sprendimų, kad įgyvendinti savo strategiją, pralaimėjus – pasveikink varžovą, nenukabink nosies, pripažink klaidas ir iš jų mokinkis, nuolat tobulėk… Tai yra keletas pagrindinių patarimų kuriuos daugiau kaip 10 metų diena iš dienos Mokytojas kartojo man asmeniškai bei kiekvienam šachmatų klube nors kartą pabuvojusiam šachmatininkui. Tai negalėjo likti neišgirsta ir po kelerių metų treniruočių pradėjo duoti vaisius: tėtis bei tėčio kolegos žemės ūkio valdyboje manęs nebeįveikdavo, pradėjom laiminėti tarp mokyklų Plungėje, vėliau rajone, apskrityje bei pagaliau visoje Lietuvoje. Buvo daug pergalių, bet ir pralaimėjimų. Viena linksmiausių Mokytojo frazių skaudžiai pralaimėjus partiją buvo: „Tai ką, vėl kelnytes numovė“? Jeigu pralaimėjimas būdavo dėl žioplumo, taip pat varžovui gražiai pabaigus partiją, Mokytojas pridėdavo „… numovė ir su visais triusikėliais“. Mokytojas juokaudavo nedaug, bet tai darydavo labai subtiliai. Mokytojo autoritetas buvo didžiulis, taigi sulaukti gero žodžio iš jo reiškė padaryti šiek tiek daugiau negu įspūdingai laimėti vieną ar kitą partiją. Man asmeniškai labiausiai įstrigo Mokytojo dėkingumas bei pagyros berods pirmą kartą po nepriklausomybės atgavimo laimėjus pirmą vietą komandiniame Lietuvos miestų greitųjų šachmatų čempionate vykusiame Vilniuje 1998 metais, kai Plungei atstovavome kartu su Kaziu Godlausku, Henriku Asausku, Giedriu Surpliu bei Daiva Batyte, tuo tarpu kiti miestai turėjo „svajonių komandas“ sudarytas iš geriausių Lietuvos šachmatininkų bei legionierių. Grįžus į Plungę bei spaudžiant Mokytojui ranką jo akyse matėme begalinį pasididžiavimą, mes buvome rezultatas jo ilgo ir prasmingo darbo Plungėje.

Daugybę kartų iš kitų šachmatininkų teko girdėti, kad Plungė nuo seno garsėjo pajėgiais šachmatininkais, tačiau iki galo nesuprasdavo kodėl, taigi dažnai tekdavo pridurti, kad tai yra didžiulis indėlis ir tąsa mūsų mokytojaus Vitaliaus Andriušaičio.

Negaliu neprisiminti akimirkų, kuomet jautėm Mokytojo ranką ne tik prie šachmatų lentos: tai būdavo ir įvairios vasaros stovyklos, išvykos į kitus miestus ar valstybes, buvome skatinami aktyviai sportuoti krepšinį, futbolą, išmokti plaukti baseine. Jeigu būdavo problemų mokykloje – pasiguodus Mokytojui jos stebuklingai išsispręsdavo. Šachmatų klubas man tapo antraisiais namais – būdavau ten kiekvieną dieną po pamokų iki vakaro, taip pat kiekvieną sekmadienį. Man tai buvo išminties, susikaupimo kalvė.

Kadangi yra nuostabi proga, noriu iš širdies padėkoti ir kitiems savo treneriams:

Aurimui Riškai, kuris išmokė statyti „akmeninę sieną“ bei tokiu būdu pagaliau įveikti klube turėtą šachmatų kompiuterį.

Arūnui Gedvilui, kuris prieš paskutinę lemiamą Lietuvos iki 16 metų čempionato partiją per keletą valandų mane išmokė skandinavišką gynybą ir įtikino, kad varžovas tikrai neatlaikys spaudimo ir finale praloš pėstininką d4 – taip ir įvyko. Tapau Lietuvos vicečempionu iki 16 metų ir atstovavau Lietuvą Europos čempionate Vengrijoje – man tai buvo neįtikėtinas pasiekimas ir savotiškas stebuklas. Beje, labai smagu prisiminti, kad tuo pat metu vyko ir mergaičių iki 10 metų Europos čempionatas, kur pirmą vietą laimėjo Viktorija Čmilytė – jos garbei dainavo „We are the champions“ ir Viktorijos dėka per uždarymą matėme pakeltą nepriklausomos Lietuvos vėliavą.

Ačiū trenerei Ritai Zykienei, kuri mus lydėdavo į įvairius turnyrus bei visokeriopai padėdavo Mokytojui suvaldyti didžiulį būrį vaikų. Ypač įsiminė kelionė į Krymą, kuri truko traukiniu 2 paras – buvome “velnių priėdę” ir tikriausiai buvome nemažas galvos skausmas trenerei, bet kažkaip sugebėjome saugiai grįžti.

Didžiulis ačiū Laimai Domarkaitei, kuri lygtai ir netreniravo manęs, bet aš ją visur matydavau, apie ją girdėdavau: ar tai buvo projektų rašymas pinigams gauti, ar priimant svečius, ar organizuojant renginius, ar vedant šachmatų pamokas. Laima mano akimis labiausiai paveldėjo įsimintiniausias Mokytojo sąvybes: kuklumą, nuoširdumą, atvirumą, sąžiningumą, užsispyrimą, begalinį darbštumą, aukojimą savęs dėl kitų, taip pat motyvacinius gebėjimus, be kurių trenerių darbas negali būti pilnavertis. Pamenu, kad Lietuvos iki 20 metų šachmatų čempionate Vilniuje po 3 partijų buvau surinkęs 0.5 taško ir netikėtai mane aplankė Laima: paklausė kodėl nesiseka, kodėl nesistengiu, ar suprantu, kad lengvabūdiškas kelias yra ne tas, kuriuo mus mokė eiti Mokytojas – man tų kelių sakinių bei taiklių priekaištų užteko, kad daugiau nepralaimėčiau nei vienos partijos ir tapčiau Lietuvos vicečempionu bei atstovaučiau Lietuvą Europos čempionate Taline.

Taip pat noriu labai padėkoti Mokytojo šeimai, ypač jo dukrai Almai bei anūkei Indrei bei savotiškai atsiprašyti visų šachmatininkų vardu, kadangi šeima tikrai negalėjo gauti tiek dėmesio, kiek norėtųsi, nes Mokytojas tiek fiziškai tiek mintimis ištisomis paromis save atiduodavo mokiniams, laisvalaikį praleisdavo rašydamas įvairius raštus, ieškodamas finansų, klube taisydamas inventorių, leisdavo šeimos pinigus knygų bei inventoriaus įsigijimui ir t.t. Tai buvo didžiulė našta ir atsakomybė, auka, kurią suvokti XXI amžiuje gali būti labai sunku.

Man širdis suspurda krūtinėje, kai pamatau ar išgirstu apie puikius Plungės šachmatininkų rezultatus – tai vienas iš stipriausių jausmų, kuriuos Mokytojas slėpė, bet jo akys tyliai išduodavo tą pasididžiavimo jausmą, kurį kiekvienas slepiame savyje ir plungiškiams tas pasididžiavimo jausmas yra žymiai stipresnis, nes esame kilę iš pakankamai mažos valstybės, mažo miestelio. Man asmeniškai vienas paskutinių įsimintinų įvykių buvo Lietuvos moterų įspūdingas pasiekimas Šachmatų Olimpiadoje, kur buvo užimta aukščiausia per visą istoriją 12 vieta, kur Lietuvai atstovavo net 2 plungiškės: Daiva Batytė ir Laima Domarkaitė. Paskutinį kartą tokį jausmą patyriau per Pasaulio Lietuvių žaidynes prieš keletą savaičių, kuriose Plungės šachmatų klubo prezidentas Rolandas Mačiutis likus 2 ėjimams iki mato privertė kapituliuoti daugkartinį Lietuvos čempioną, didmeistrį Šarūną Šulskį – tikrai negalėjau nustygti vietoje ir sunkiai sekėsi tvardyti emocijas. Ačiū kolegoms, kurie neapleido šachmatų ir taip savotiškai kiekvieną dieną pamini Mokytojo atminimą!

Dar tiek daug norėtųsi pasakyti/padėkoti/pasidalinti, tačiau tam neužteks net kelių vakarų. Dažnai save pagaunu svarstydamas, o kaip gi visa tai dar labiau įprasminti? Aš sau susigalvojau 3 pagrindines kryptis, norus, kuriais noriu pasidalinti bei užkrėsti kitus pozityviomis mintimis:  

  1. Visomis išgalėmis išlaikyti Plungės šachmatų klubo veiklos tęstinumą per klubo darbą, organizuojamus renginius, ugdant ir remiant jaunimą bei padedant atstovauti mūsų šachmatininkams varžybose Lietuvoje bei užsienyje.
  2. Man labai patiko Andriaus Tapino per 2017 naujametinę Laisvės TV laidą išsakyta idėja/pažadas per 2017 metus visomis išgalėmis bei visais įmanomais lygiais pristatinėti projektą Seime, kad šachmatų pamokos būtų privalomos Lietuvos mokyklose. Mes visi žinome ir suprantame, ką šachmatai duoda ir ko taip trūksta mūsų visuomenėje: loginio/kritinio mąstymo, sugebėjimo analizuoti situacijas ir priimti atsakingus sprendimus, kokia yra klaidos kaina, ypač klaidų nepripažinimo. Turime sąlyginai jaunos kartos šachmatininkų, kurie yra plačiai žinomi visuomenėje ir gan aktyvūs socialiniuose tinkluose (Giedrius Surplys, Viktorija Čmilytė, Romanas Buršteinas) – viliuosi kad jie galėtų prisidėti įgyvendinant šitą projektą. Bent jau paklausti A. Tapino kaip sekasi įgyvendinti savo naujametinį pažadą.
  3. Mano paskutinis noras būtų surinkti bei sudėti memuarus, atsiliepimus apie Mokytoją Vitalių Andriušaitį jį supusių žmonių: jo artimos aplinkos, kolegų bei mokinių. Pati leidinio forma ne tiek svarbi (įsivaizduoju, kad galėtų egzistuoti skaitmeniniame formate: rašytiniame, audio ar video). Su ta pačia intencija rašau šį laišką ir būtų smagu panašius atsiliepimus išvysti Plungės šachmatų klubo internetiniame puslapyje: www.plungesbokstas.lt

Ačiū, kad suteikėte galimybę pasidalinti savo prisiminimais bei išgyvenimais. Raginu ir kviečiu nenutolti nuo Mokytojo puoselėtų idealų, linkiu skleisti Mokytojo įskiepytas vertybes ir gyventi prasmingą gyvenimą. Tokį gyvenimą, kokį nugyveno mano ilgametis Mokytojas – Vitalius Vladas Andriušaitis.

Birželio 26-ąją dieną minime Lietuvos nusipelniusio trenerio Vitaliaus Andriušaičio (1927-2006) gimimo metines. Šia proga publikuojame buvusio V.Andriušaičio auklėtinio Giedriaus Surplio rašinį, kuriame bandoma atsakyti sau ir plungiškiams, nesusijusiems su šachmatais, kuo šis žmogus yra svarbus Plungei. 

V. ANDRIUŠAITIS. SUVALKIETIS, UGDĘS ČEMPIONUS ŽEMAITIJOJE 

Sukūrė Plungės arkliuką 

Vilkaviškio rajone gimęs mokytojas Vitalius Andriušaitis į Plungę atvyko 1954 m. Nuo 1954 m. iki 1979 m. jis dėstė istoriją ir visuomenės mokslus Plungės pirmojoje vidurinėje mokykloje, tačiau iš karto uoliai užsiėmė ir savo kita aistra – šachmatais. 
Mokykloje radosi užklasiniai šachmatų užsiėmimai, imtos rengti varžybos. 1958 m. metais iš Vilkaviškio kilęs V. Andriušaitis subūrė šachmatų būrelį Plungės pionierių ir moksleivių namuose, o 1964 m., suvalkietis jau pademonstravo žemaitišką užsispyrimą, kai kartu su kolega Antanu Jadziausku, įkūrė Plungės sporto mokyklą. Be abejo, svarbia jos sekcija tapo šachmatai. Taigi V. Andriušaičio dėka šachmatai Plungėje tapo sportu, o Lietuvos, TSRS ir pasaulio šachmatų turnyruose suskambėjo žemaičių kalba.
V. Andriušaitis telkė žemaičius prie šachmatų stalų iki pat savo mirties 2006 m. Daugiau kaip 50 metų jis kiekvieną rugsėjį pasveikindavo po keliasdešimt nedrąsių pirmokėlių, atvestų tapti čempionais. Kiek tokių čempionų buvo iš viso? Vienas Jucio mikrorajonas? Viena A. Jucio pagrindinė mokykla nuo antros iki dešimtos klasės? 
„Jeigu užaugai Plungėje ir nelankei šachmatų pas Andriušaitį, tai Tavo vaikystė nebuvo visavertė“, – sako vietos folkloras.
Galime pridurti, kad ne tik vaikystė. Kiekvieną sekmadienį, 11:00 val., V. Andriušaitis atverdavo šachmatų klubo, įsikūrusio Vytauto g. 7, duris visiems nesenstantiems šachmatų entuziastams. Ir tame nebuvo nuodėmės, nes toje pačioje gatvėje įsikūrusioje Plungės bažnyčioje sekmadienio mišios vykdavo dešimtą valandą. Taigi, kas norėjo, spėdavo pasimelsti prieš sekmadienio šachmatų turnyrą.
V. Andriušaitis mažą miestelį užkrėtė didele aistra. Kaip Klaipėda turi džiazą, kaip Rokiškis turi teatrą, taip Plungės arkliukas yra šachmatai. 
Sakoma, kad didžiausius perversmus istorijoje sukuria lyderiai. Ir dar sakoma, kad tik išskirtiniams lyderiams lemta tapti nemirtingais, užtikrinant, kad jų pasiekimus ir darbus tęstų ir po jų mirties. 
V. Andriušaičio vizijos ilgalaikiškumas geriausiai atsiskleidžia nuo 1984 m. vykstančiame unikaliame šeimų šachmatų turnyre, kai į senelio E4 stumdama juodąjį pėstininką atsako anūkė. Plateliškiai Narmontai ar plungiškiai Mačiuičiai jau galėtų dalyvauti ne tik šeimų, bet kartų, giminių turnyruose. Arba galėtų surengti savo šeimų čempionatus, kur broliai ir pusseserės su vaikais jau suformuotų keletą komandų. Tokių šeimų, šachmatininkų dinastijų Plungėje ne viena ir ne dešimt. Jas sudaro ne tik prie figūrų parimę vaikai ir seneliai, bet ir sumuštinius į varžybas išvykstantiems tepančios mamos ar „sėkmingas“ pirštines mezgančios močiutės.
V. Andriušaičio sukurtą Plungės šachmatų tradiciją tęsė ir tęsia jo mokiniai. Vitalijus Majorovas tapo treneriu, pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės šachmatų federacijos prezidentu ir Plungėje gautas žinias pritaikė treniruodamas Jungtinių Arabų Emyratų jaunimą. Laima Domarkaitė penkerius metus ėjo Lietuvos šachmatų federacijos direktorės pareigas. Trenerio kolega Algimantas Česnauskis daug metų dirbo šachmatų treneriu Panevėžyje, o Romualdas Ogiala – Tauragėje. Buvęs mokinys Arūnas Gedvilas pomėgį šachmatams skiepijo Jonavos sporto mokyklos jaunimui. Laimonas Kudžma vadovauja šachmatų mokyklai „Vilniaus fortas“ Vilniuje. 

Garsino miesto vardą

V. Andriušaičio šachmatų virusas įtvirtino Plungę, kaip vieną stipriausių šios sporto šakos centrų Lietuvoje. Miesto šachmatininkus varžovai dažnai vertindavo ne pagal sportinį atskyrį ar tarptautinį reitingą, bet pagal „geografinę nuorodą“: „Plungiškis. Bus sunku“. 
Ir iš tiesų būdavo sunku, nes plungiškis turėjo žemaičio genus ir suvalkiečio įpročius. „Andriušaičio mokyklai“ netgi buvo priskiriamas savitas atakuojantis stilius, – neva, plungiškis, sulaukęs varžovo rokiruotės, pasislenka su visa kėde varžovo karaliaus link ir kitą lentos dalį nebežiūri. O jeigu atakos užgesdavo, V. Andriušaičio mokiniai apskaičiuodavo ir apsėdėdavo (lengvai ištverdami 6 valandų trukmės smegenų kovą) savo priešininkus. 
Svarbus kovos faktorius buvo ir tai, kad jie mažiau bijodavo pralaimėti, nes po nesėkmės „grėsė“ tik toks V. Andriušaičio verdiktas: „Na ką, numovė tau triusikėlius?“, – arba, – „Nesupratau, tu žaidei pingpongą ar šachmatais?“. Po to nuskriaustasis su treneriu susirasdavo atokų stalą ir analizuodavo, kas ką tik buvo įvykę.
Taip V. Andriušaitis plungiškiams niekada neleido užmiršti, kad šachmatai – tik žaidimas. Kiekviena pergalė leidžia pasijusti stipresniam. Bet kiekvienas pralaimėjimas leidžia priartėti prie didesnių pergalių.
Plungiškiai ne kartą yra tapę Lietuvos suaugusiųjų, jaunimo ir vaikų čempionais, vicečempionais ir prizininkais, Pasaulio lietuvių sporto žaidynių nugalėtojais ir prizininkais. L. Domarkaitė buvo TSRS kadečių (1985 m.) ir jaunių (1988 m.) čempionė.
Plungės rajono šachmatų klubo ir Plungės pirmosios (dabartinė A. Jucio pagrindinė mokykla) bei penktosios (dabartinė – „Ryto“ pagrindinė) mokyklų komandos ilgus metus skynė čempionų ir prizininkų laurus Lietuvos komandinėse pirmenybėse. Plungės moterų komanda ne kartą tapo Lietuvos čempione, o 1996 m. Europos moterų klubų taurės finale užėmė aukštą šeštą vietą.
Plungę garsino ir nuo 1980 m. organizuojamas tarptautinis šachmatų turnyras „Plungė“, kuris įtrauktas į svarbiausių kasmetinių šalies turnyrų sąrašą. Kiekvieną vasarą rengiamas turnyras yra tapęs svarbia žyma kaimyninių ir kitų Europos šalių šachmatų profesionalų ir mėgėjų kalendoriuose. 

Gyvenimo pergalių kalvis 

V. Andriušaičio, kaip didžios asmenybės, fenomenas sunkiai paaiškinamas. Jo auklėtiniai praaugdavo jį maždaug septintoje klasėje (treneris buvo žemo ūgio). Jis itin retai pakeldavo balsą. Nedaugžodžiaudavo. Tačiau turėjo nepaaiškinamą galią traukti jaunus ir suaugusius. Jam keistai pavykdavo suderinti autoriteto ir draugo vaidmenis. 
Naudodamas vieno seniausių ir įstabiausių pasaulio žaidimų magiją, Mokytojas paversdavo kiekvieną, peržengusį Vytauto g. 7 slenkstį, svajotoju, riteriu ar dama. Šios aristokratijos pamokos ir užvėrus šachmatų klubo duris įkvėpdavo būti džentelmenu, matyti plačiau, siekti daugiau.
Kiekvieną mažąjį plungiškį V. Andriušaičio besišypsančios akys ir ramus, tačiau ypatingą atomazgą žadantis balsas pasiekdavo skrosdami prieš akis sustatytus karalius ir karalienes, rikius ir žirgus. Daugelį tai paveikė kaip hipnozė, visam gyvenimui palikusi įspaudą: „šachmatininkas“. Tai reiškia bet kurios problemos „išsidėliojimą“ ant įsivaizduojamo sprendimų lauko ir suskaičiavimą, ko sulauksi, padaręs vieną, antrą ar (jei esi pajėgesnis žaidėjas) trečią, ketvirtą ir t.t. ėjimą.
„Šachmatai ugdo teigiamas valios savybes, jie padeda formuoti jaunimą”, – sakydavo Plungės Garbės pilietis. 
Jo mokiniai tapo teisininkais, gydytojais, verslininkais ir kitų profesijų lyderiais. Tik auklėtinių-politikų gausa Mokytojas negalėtų pasigirti. Turbūt dėlto, kad ir pats visą gyvenimą buvo nepartinis. Net ir sovietmečiu.
„Man įdomi tik viena partija – šachmatų“, – žaisdavo žodžiais jis. Gal todėl, kad tik šachmatų partijoje viską lemia protas, kuriam paklūsta visos figūros? Gal todėl, kad šachmatų lentoje – tik juodi ir balti laukeliai. Čia nesukčiaujama, nekuriamos intrigos, juoda nevirsta balta, o balta nebūna pilka. Tačiau bet kuris pėstininkas gali tapti karaliene…
Ši viltis įtikino tūkstančius plungiškių. Kad ir kas jie buvo, kad ir kuo tapo, jie tiki, kad gali daugiau. Šis V. Andriušaičio įskiepas Plungei yra ne mažiau vertingas, nei šachmatų turnyruose pelnytos taurės ir medaliai.

Giedrius Surplys

 

Vitalius Andriušaitis in memoriam


Išsiskirstė namo penkioliktojo tarptautinio šachmatų turnyro “Plungė’94” organizatoriai, prizininkai ir dalyviai. Pasibaigė dar vienas neeilinis įvykis Plungės sportiniame gyvenime. Bet kažkodėl visiškai nesinori minėti nugalėtojų, rėmėjų, skaičiuoti pergales ir pralaimėjimus, analizuoti partijas ir aprašinėti kvapą gniaužiančias situacijas, kurių būna kiekvienose varžybose. Kuo toliau, tuo labiau rodosi, kad jau penkioliktą kartą pasaulyje garsūs šachmatininkai renkasi Plungėn ne tiek žaisti, kiek pagerbti Vitalių Andriušaitį…

Kažkada skaičiau fantastinį apsakymą, kuriame pagrindinis veikėjas – žurnalistas važinėja po visą Rusiją su redakcijos užduotimis, bet, kur buvęs, kur nebuvęs, vis ieško talentingų vaikų. Kokiame užkampyje radęs, tempė Maskvon, rodė juos pripažintiems mokslo, meno, sporto korifėjams, o tie bemaž kiekvieną pasilikdavo savo auklėtiniais. 

Praėjo daug daug metų. Žurnalistas šventė solidų jubiliejų, į kurį suvažiavo ir jo “atradimai”. Vienas atsivežė ir savo sukurtą prietaisą talentui matuoti. Kepurę, kurią užsidėjus ant galvos, ekrane pasirodo talentingumo procentai. Dabartiniai korifėjai kilnojo ją nuo pakaušio ant pakaušio ir džiaugėsi savo septyniasdešimties, septyniasdešimt penkių procentų talentingumu. Staiga vienas netikša pasiūlė uždėti kepurę žurnalistui. Visi labai susinepatogino: jis nei atradimų nepadaręs, nei garsių kūrinių parašęs, net savais straipsniais neišgarsėjęs. Bet žodis – ne žvirblis. Neuždėti senukui kepurės didžiulė nepagarba. Teko ją užmauti, o visi jau repetavo jį raminančius žodžius. Bet ekrane sužybsėjo devyniasdešimt penki procentai. Tik tada mokslo vyrai suprato, jog didžiausias talentas pasaulyje – rasti kitus talentus. 

Eugenijus Bunka,
žurnalistas 
Publikuota 1994 m. „Žemaičio” laikraštyje

Vitalius Andriušaitis in memoriam

Spalio 9-ąją mes, plungiškiai, netekome savo Mokytojo – Vitaliaus Andriušaičio. Praradome gerą pavyzdį, kaip galima žmogų kreipti protingu doros keliu, nemoralizuojant, nepamokslaujant ir nebaksnojant pirštu į jo silpnybes. Galbūt daugelis miestiečių stebėdavosi, kad Mokytojas darbo dienas ir savaitgalius praleisdavo šachmatų klube. Tačiau šiam atsidavimui jis turėjo jam vienam suprantamų priežasčių. Ir, Mokytojau, mes tas priežastis jutome!

Ar jam rūpėjo geri rezultatai? Ko gero taip. Juk buvo kovotojas, kadaise nepabūgęs iš gimtosios Suvalkijos atvykti į atšiaurią Žemaitiją ir ją užkrėsti savo keistu pomėgiu. Ar jam rūpėjo darbinė drausmė? Taip. Ne vienas mokinys patyrė rūstokus palinčiavimus po pralaimėtos partijos. Bet už viso to slėpėsi valiūkiška šypsena ir geras širdies troškimas, – kad jo Vaikai užaugtų dori, mylimi ir atsakingi žmonės.

Jo slaptą mintį ir pašaukimą supratau netikėtai, jau baigęs Plungės sporto mokyklą, kai vieną vasarą apsilankiau tarptautiniame šachmatų turnyre Plateliuose. Buvo karštas vasaros vidudienis, ir galbūt nedaug kas pastebėjo, kaip tarp į ką tik sužaistas partijas įjunkusių didmeistrių pragūžėjo aštuonmečių vaikų būrys – visi susikibę už rankų. O jo centre šypsodamasis kurnėjo senučiukas, nuo kurio ir gimė didžioji šachmatų aistra Žemaitijoje – mūsų Mokytojas. Pamiršęs savo auklėtinių rezultatus ir organizacinius reikalus, jis vedė vaikus maudytis. Ir atrodė labai laimingas.

Tuo momentu perpratau didelę šio žmogaus širdį. Suvokiau, kiek daug jis davė mano gyvenimui. Ne, jis neugdė šachmatų robotų. Jis niekada nepamiršo, kad buvome tik vaikai, – su savo šposais ir noru išsimaudyti ežere. Sėdėdamas prie lentos ir mokydamas kantrybės, bardamas už neatsakingumą ar linčiuodamas dėl to, kad neįvertinom varžovo, Vitalius Andriušaitis kalė ne tik šachmatų tiesas. Jis buvo gyvenimo Mokytojas, dėl savo žmogiškos šilumos visados apsuptas vaikų ir suaugusiųjų.
Mes, Vitaliaus Andriušaičio mokiniai, liūdime dėl netekties, bet tikime, kad dideli žmonės gyvena per amžius.

Giedrius Surplys, 
šachmatininkas

IN MEMORIAM2006 metų spalio 9 d. netekome Vitaliaus Vlado Andriušaičio, Plungės miesto garbės piliečio, žinomo šachmatų sporto entuziasto.

Vitalius Vladas Andriušaitis – šachmatų sporto pradininkas Plungėje, nusipelnęs Lietuvos TSR ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos šachmatų treneris, Plungės Garbės pilietis. Daugumai plungiškių, paprasčiausiai, Mokytojas. Mokytojas iš didžiosios raidės…

Gimė 1927 m. birželio 26 d. Vilkaviškio rajone. 1950 m. Marijampolėje baigė J. Jablonskio gimnaziją, 1954 m. – Vilniaus pedagoginio instituto istorijos fakultetą ir atvyko dirbti į Plungę. Čia I vidurinėje mokykloje mokė istorijos ir visuomenės mokslus, tuo pačiu metu pradėjo vykdyti šachmatų treniruotes ir varžybas. 1959 m. pradėjo dirbti šachmatų būrelio vadovu Plungės moksleivių namuose.

1964 m. kartu su Antanu Jadziausku, legendinės ,,Linų audinių“ futbolo komandos treneriu ir vartininku  įsteigė Plungės Sporto mokyklą.

Nuo 1979 m. pradėjo dirbti šachmatų treneriu Sporto mokykloje ir savo visą gyvenimą paskyrė  šachmatams. Jo auklėtiniai – daugkartiniai Lietuvos ir buvusios Tarybų Sąjungos čempionatų, tarptautinių turnyrų nugalėtojai ir prizininkai.

Ilgus metus vadovavo visuomeniniam šachmatų klubui ,,Bokštas“, kuris tapo Plungės šachmatininkų ,,kalve“, kur puoselėjamos visiems, buvusiems ir dabartiniams klubo auklėtiniams, brangios tradicijos. Jo pastangomis čia kasmet vyko tradiciniai šeimų, moksleivių, senjorų turnyrai. Vitalius buvo pagrindinis, visoje Europoje žinomo, FIDE pripažinto, tarptautinio šachmatų festivalio organizatorius.

Už nuopelnus Lietuvos sportui Vitaliui Andriušaičiui 1979 m. suteiktas  Lietuvos TSR nusipelniusio trenerio vardas, o 1997 m. Lietuos Respublikos nusipelniusio trenerio vardas.

2001 m. Vitaliui suteiktas Plungės Garbės piliečio vardas.

Meilė ir atsidavimas trenerio darbui tapo gyvenimo būdu, šachmatų klubas – antraisiais namais.

Treneris visada didžiavosi po Lietuvą pasklidusiais savo auklėtiniais, džiaugėsi  tuo, kad jie pasiekė puikių laimėjimų ne tik šachmatų srityje, bet tapo išsilavinusiais, kultūringais, savo tėvynę mylinčiais žmonėmis.

Vitalius buvo puikus žmogus ne tik savo auklėtiniams, bet ir rūpestingas tėvas. Mirus žmonai, tapo vieninteliu, tvirtu ramsčiu savo dviem dukrom: Almai ir Violetai, savo širdies šiluma dalijosi su anūkais Aurelija, Indre ir Vykintu.

Iš gyvenimo pasitraukė labai darbštus, savikritiškas ir principingas treneris, atkalus ir teisingas pedagogas, kilnių idealų, drąsių minčių žmogus. TIESA jam – visada buvo objektyvių sprendimų, pasitikėjimo savimi ir ištikimybės savo darbui pagrindas.

Visiems mums Jis buvo ir išliks gyvenimo Mokytoju, dėl savo žmogiškos šilumos visados apsuptas vaikų ir suaugusiųjų.

Plungės savivaldybės inf.

Vitalius Vladas Andriušaitis 

Gimimo data 1927-06-26
Mirties data 2006-10-09 

             Vitalius Vladas Andriušaitis – šachmatininkas, šachmatų treneris ir teisėjas, varžybų organizatorius, visuomenininkas, vienas iš Plungės sporto mokyklos įkūrėjų ir ilgametis jos auklėtinių šachmatų treneris (nuo 1964 iki 2006), Plungės visuomeninio šachmatų klubo „Bokštas” steigėjas ir ilgametis direktorius (nuo įkūrimo 1992 iki 2006 m.), vadybininkas, žurnalistas, istorijos ir visuomenės mokslų mokytojas, švietėjas. Apibendrinančiai galima būtų pasakyti, kad tai buvo didelis šachmatų entuziastas, savo įvairiapusiška veikla sugebėjęs sukurti savitą šachmatų mokyklą ir aukštą šachmatų kultūrą. 

        V. Andriušaitis gimė 1927 m. birželio 26 d.  Žiūrų-Gudelių kaime, Vilkaviškio rajone. Išsilavinimą palaipsniui įgijo Žiūrų-Gudelių pradinėje mokykloje (1940), Šunskų pagrindinėje mokykloje, Pilviškių progimnazijoje ir Marijampolės Jono Jablonskio gimnazijoje (1950). 1954-aisiais baigė mokslus Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute ir pagal paskyrimą atvyko dirbti į Plungės pirmąją vidurinę mokyklą. 

        Plungėje sukūrė šeimą. V. Andriušaičio žmona tapo Jadvyga Jasaitė. Jie susilaukė dviejų dukrų – Violetos ir Almos. 

        Dar prieš atvykdamas į Plungę, V.Andriušaitis jau buvo užsikrėtęs „šachmatų bacila“ ir, pagal galimybes, stengėsi perprasti šio žaidimo paslaptis pats bei sudaryti galimybes susipažinti kitiems. Visada geru žodžiu minėdavo senuosius Marijampolės šachmatų entuziastus, kurie organizavo vietines varžybas bei skatino šviestis ir mokytis. Besimokydamas aukštojoje mokykloje, jau pats buvo tapęs Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų ir dėstytojų šachmatų varžybų organizatoriumi. 

        Plungės pirmojoje vidurinėje mokykloje istorijos ir visuomenės mokslų mokytoju V.Andriušaitis dirbo 25-erius metus. Tuo pat metu įgijo užklasinio darbo vadovo patirties (1956-1958), Plungės sporto mokykloje antraeilėse pareigose dirbo šachmatų treneriu (1964-1979), buvo vienas iš sporto mokyklos steigimo iniciatorių (kartu su futbolo treneriu Antanu Jadziausku). 

        Pats, būdamas kandidatu į sporto meistrus, labai aukštų rezultatų šachmatų sporte nepasiekė, bet dalyvaudavo ir komandinėse varžybose kartu su savo mokiniais, ir asmeninėse pirmenybėse, kuriose savo mokiniams būdavo varžovu. Dukart buvo tapęs Plungės rajono šachmatų čempionu (1965, 1966), tačiau auklėtiniams savo rezultatais nesigyrė, o palaipsniui V.Andriušaičio, kaip trenerio, varžybų organizatoriaus ir visuomenininko, pareigos nusvėrė jo paties, kaip sportininko, vaidmenį. Nors šiaip sužaisti partiją kitą su bet kurios kartos mokiniais treneris niekada nebuvo praradęs aistros. 

        Svarbių gyvenimo permainų metais tapo 1979-ieji. Tais metais V.Andriušaičio mokiniui Vitalijui Majorovui už aukštus sportinius rezultatus pirmajam iš jo auklėtinių buvo suteiktas TSRS sporto meistro vardas, o treneriui Vitaliui Andriušaičiui – LTSR nusipelniusio trenerio vardas. Tais pačiais metais, atidavęs dvidešimt penkerių metų duoklę mokytojo darbui, jis nusprendė visiškai atsidėti šachmatų sportui, dirbdamas treneriu Plungės sporto mokykloje ir prisiimdamas begalę visuomeninių pareigų. 

        Akivaizdu, kad šis žingsnis buvo žengtas su didele įžvalga ir tikrai neatsitiktinai. Ypač sėkmingai tuo laikotarpiu jo jaunieji auklėtiniai žaidė Lietuvos  „Baltojo bokšto” varžybose, ne kartą iškovoję teisę dalyvauti atitinkamose visasąjunginėse pirmenybėse. Taip pat dažnai nugalėtojais ir prizininkais jo išugdytos komandos grįždavo iš Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų, Lietuvos sporto mokyklų vaikų, jaunučių ir jaunių, Lietuvos SSD  „Nemunas” suaugusiųjų ir jaunių komandinių pirmenybių ir kitų anuomet šalyje vykusių šachmatų varžybų. 

        Nuoseklus, didelių nuolatinių pastangų ir užsispyrimo reikalaujantis, bet su neišmatuojamu entuziazmu atliekamas kasdienis trenerio darbas netruko subrandinti vaisių – aukštų auklėtinių sportinių rezultatų. V.Andriušaičio mokinė Lietuvos jaunučių, jaunių ir moterų šachmatų čempionė Laima Domarkaitė 1988-aisiais tapo TSRS jaunių (merginų iki 18 m.) čempione. Tais pačiais metais jai buvo suteiktas TSRS sporto meistro vardas. Tuo laikotarpiu ne vienas V.Andriušaičio mokinys už aukštus asmeninius sportinius pasiekimus buvo kviečiamas į Lietuvos jaunių šachmatų rinktinę, o patys gabiausieji tapo ir Lietuvos suaugusiųjų rinktinės nariais. 

        Aukšti auklėtinių pasiekimai pelnė pripažinimą ir treneriui – jis atsakingų organizacijų buvo kviečiamas tapti Lietuvos jaunių rinktinės treneriu bei svarbiems startams ruošti Lietuvos jaunių rinktinės narius. Nesišalino ir kitų visuomeninių darbų ar pareigų. Įvairiais laikotarpiais V.Andriušaitis buvo Lietuvos šachmatų federacijos vykdomojo komiteto ir Lietuvos šachmatų federacijos vaikų ir jaunių komisijos narys. Atėjus politinių iššūkių, didelių pokyčių valstybėje ir sporte laikotarpiui, V.Andriušaitis Plungės sporto bendruomenės buvo išrinktas delegatu į atkuriamąjį Lietuvos tautinio olimpinio komiteto suvažiavimą. 

        Prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą V.Andriušaitis buvo subrandinęs ir įgyvendinęs dar vieną pažangią idėją – šachmatų, kaip privalomo dalyko dėstymo Plungės bendrojo lavinimo mokyklose. Pradinėse klasėse visi antrokai ketverius mokslo metus buvo mokomi šachmatų žaidimo pagrindų. Šis šalies švietimo sistemos eksperimentas visiškai pasiteisino – rezultatais patenkinti buvo tiek moksleiviai, tiek tėvai, tiek mokytojai. V.Andriušaitis buvo vienas iš projekto iniciatorių, paruošęs metodinę literatūrą bei rūpinęsis platesniu šio projekto įgyvendinimu. Deja, politinių pokyčių laikotarpiu tokių projektų įgyvendinimo finansavimo klausimai nebuvo sprendžiami, o sukaupta patirtis grimzdo užmarštin… 

        Nuo 1980 metų Vitalius Andriušaitis ėmėsi organizuoti tarptautinius šachmatų turnyrus Plungėje. Gerą dešimtmetį iki 1990-ųjų šie turnyrai buvo komandiniai, 1991-aisiais vyko tiek komandinė, tiek asmeninė įskaita, o vėliau, dėl visuotinai sumažėjusio finansavimo šachmatų sportui, tapo asmeniniais. Pirmųjų plungiškių organizuojamų turnyrų svečiais buvo Maskvos, Rygos, Baku, Sankt Peterburgo, Charkovo ir net tolimojo Čeliabinsko šachmatininkų komandos, o trenerio nuolatos palaikomi ir puoselėjami ryšiai su šių komandų kolegomis treneriais suteikdavo galimybių plungiškiams šachmatininkams kasmet vykti į šiuose miestuose rengiamus šachmatų turnyrus. Tai buvo labai gera neformali meistriškumo ugdymo mokykla kiekvieno Plungės šachmatininko tobulėjimo kelyje. Nuo 1995 metų tradicinis tarptautinis šachmatų turnyras pradėtas  registruoti FIDE (Tarptautinėje šachmatų federacijoje), turnyro dalyviams skaičiuojami Elo reitingo pokyčiai bei sudaromos galimybės įvykdyti tarptautinių vardų kvalifikacinius reikalavimus. Tiek organizacine prasme, tiek prizinių turnyro fondų atžvilgiu turnyras buvo pakylėtas į tikrai aukšto lygmens šachmatų renginį. 

        V.Andriušaičio organizaciniai gebėjimai buvo vertinami ne tik Lietuvos, bet ir TSRS šachmatų federacijos vadovų. Plungėje V.Andriušaičio dėka buvo organizuojamos tokio aukšto lygmens varžybos, kaip Lietuvos vyrų šachmatų čempionato finalas (1982) bei pasaulio jaunučių (mergaičių iki 14 m.) šachmatų čempionato atrankinės varžybos (1989). 

        Šaliai tapus nepriklausoma, Lietuvos šachmatų federacijai vienas iš pagrindinių uždavinių buvo atkurti organizacijos veiklą bei narystę FIDE. Šiuo sunkiu ir atsakingu laikotarpiu šalies šachmatų bendruomenė Lietuvos šachmatų federacijos prezidento pareigas patikėjo eiti V.Andriušaičio mokiniui tarptautiniam meistrui Vitalijui Majorovui (1961-1997). Lietuvos šachmatų federacijai grįžus į FIDE šeimą, V.Andriušaičio mokiniai, tapę Lietuvos vaikų, jaunučių, jaunių ar jaunimo čempionais ar vičempionais, iškovodavo teisę dalyvauti pasaulio ar Europos atitinkamo amžiaus šachmatų čempionatuose bei sėkmingai juose rungtyniavo. Trenerio pečius gulė vis sunkesnė ir labai paradoksali našta – kuo daugiau pajėgių sportininkų išugdydavo, tuo daugiau lėšų jų dalyvavimui Europos ar pasaulio čempionatų varžyboms reikėdavo parūpinti… 

        Svarbesni tikslai, didesni užmojai reikalavo ir didesnių pastangų. 1992-aisiais įsteigus Plungės visuomeninį šachmatų klubą „Bokštas”, palaipsniui buvo sukurtos geresnės prielaidos ir galimybės organizuotai veiklai. V.Andriušaitis, žinoma, buvo vienas iš šio klubo steigimo iniciatorių, jis tapo ir ilgamečiu klubo direktoriumi (1992-2006). Visada turėdavo pažangių ir vertingų idėjų. Svarbiausia – nepailstamai jas įgyvendindavo. Jo asmeninės charakterio savybės ir turima didelė gyvenimo patirtis lėmė, kad buvo keliami ypač dideli tikslai. Svarūs sėkmingos klubinės veiklos rezultatai buvo pasiekti jau netrukus po klubo įsteigimo. Plungės visuomeninio šachmatų klubo „Bokštas” komanda tapo 1995 m. Lietuvos moterų komandinių pirmenybių nugalėtoja ir 1996 m. atitinkamai dalyvavo pirmosiose Europos moterų šachmatų klubų taurės varžybose. Po sėkmės zoninėse varžybose Vokietijoje laukė tiek varžovų, tiek finansine prasme gąsdinantis finalas Serbijoje. Bet, įveikus visas organizacines ir finansines kliūtis, buvo pasiektas aukščiausias rezultatas šiose varžybose per visą šalies sporto istoriją –  užimta šeštoji vieta iš 32-jų dalyvavusių komandų. 

        Jau kitais, 1997-aisiais, metais treneriui Vitaliui Andriušaičiui už aukštus auklėtinių sportinius rezultatus buvo suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusio trenerio vardas bei įteiktas KKSD prie LRV medalis  „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. 

        Paskutiniojo darbo dešimtmečio laikotarpiu treneris nemažino nei sau keliamų tikslų, nei darbo apkrovų. Toliau buvo tęsiamos ir puoselėjamos tarptautinių šachmatų turnyrų, Plungės rajono šachmatų čempionatų, Plungės rajono šeimų šachmatų komandų ir kitų varžybų organizavimo tradicijos. Be šachmatų varžybų, simultanų neapsieidavo Plungės miesto šventės ar kiti masiniai rajono sporto renginiai. Dažno kelias iki šachmatų klubo prasidėdavo nuo tarpgatvinių ar tarpklasinių šachmatų varžybų, o varžytis tarp Plungės įmonių ir įstaigų komandų jau reikėdavo būti gerokai įgudusiam, nes prie lentos galėdavai susitikti ir su šalies čempionatų prizininkais. 

        V.Andriušaičio išugdyti skirtingų kartų auklėtiniai sėkmingai ir garbingai atstovavo savo klubui, miestui ar šaliai. Ne kartą ir ne du rajono šachmatininkai ar šachmatininkų komandos dominavo ir atskirų metų Plungės geriausių sportininkų rinkimuose. Lietuvos greitųjų šachmatų komandinėse pirmenybėse plungiškiai buvo nepralenkiami net trejus metus iš eilės. Plungės visuomeninio šachmatų klubo „Bokštas” komanda yra viena iš nuolatinių Lietuvos aukščiausios šachmatų lygos dalyvių, kovojanti dėl prizinių vietų. Buvo metų, kai Lietuvos aukščiausioje šachmatų lygoje rungėsi net dvi Plungės visuomeninio šachmatų klubo „Bokštas” komandos, o juk pirmieji V.Andriušaičio auklėtiniai galėjo tik svajoti, kad patektų į tokias varžybas. 2006-2007 m. sezono Lietuvos aukščiausios šachmatų lygos prizininke tapusi Plungės VŠK „Bokštas” komanda dalyvavo 2007 m. Europos šachmatų klubų taurės varžybose. Deja, kad sezonas bus toks sėkmingas, treneriui sužinoti nebebuvo lemta… 

        Palydėjus Mokytoją paskutinėn kelionėn, daugelis pasijuto daug ko netekę. Net ir artimai jį pažinojusiems sunku protu buvo suvokti šio žmogaus atliekamų kasdienių darbų įvairovę, gausybę, apimtis. Darbų, vertų pagarbos, atliekamų iš širdies, neskaičiuojant valandų, nesiskundžiant, ne sau, neatlygintinai…  

        V.Andriušaičio sukurta savita aukštos kultūros šachmatų mokykla, kaip neįkainojamas turtas, liko mokiniams, kolegoms, bendraminčiams ir visiems šachmatų mėgėjams. Bet tuo pat metu tai tapo nebyliu priesaku, o kartu ir iššūkiu, tęsti jo pradėtus darbus ir puoselėti tai, kas sukurta. 

        P.S. Visų kartų Vitaliaus Adriušaičio mokiniai jį vadino mokytoju. Pirmieji auklėtiniai gal dėl to, kad susitikdavo ir mokykloje, ir treniruotėse. Vėlesnieji – gal dar matę ir nepamiršę jo, kaip pedagogo, vidurinėje mokykloje, dar kiti – jau iš pagarbos ir supratimo, kad čia daugiau nei treneris, o jauniausieji gal jau net nebežinodami dėl ko… 

Aukščiausi vardai 

LTSR nusipelnęs treneris (1979)

Lietuvos Respublikos nusipelnęs treneris (1997) 

Plungės miesto garbės pilietis (2001) 

Kandidatas į sporto meistrus 

Nacionalinės kategorijos šachmatų teisėjas 

Darbinė veikla 

1954-1979 Plungės pirmoji vidurinė mokykla, istorijos ir visuomenės mokslų mokytojas 

1956-1958 Plungės pirmoji vidurinė mokykla, užklasinio darbo vadovas 

1964-1979 Plungės sporto mokykla, šachmatų treneris (antraeilės pareigos) 

1979-2006 Plungės sporto mokykla, šachmatų treneris 

1983-1988 Šachmatų mokytojas Plungės vidurinėse mokyklose 

Visuomeninė veikla 

1950-1954 Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų ir dėstytojų šachmatų varžybų organizatorius 

1958-1964 Plungės pionierių ir moksleivių namai, šachmatų būrelio mokytojas 

1980-2006 Tarptautinių tradicinių šachmatų turnyrų „Plungė’1980-2006“ organizatorius 

1992-2006 Plungės visuomeninio šachmatų klubo „Bokštas“ direktorius 

Įvairiu laikotarpiu buvęs Lietuvos šachmatų federacijos Vaikų ir jaunių komisijos pirmininkas; 

Lietuvos šachmatų federacijos vykdomojo komiteto narys; 

Lietuvos jaunių rinktinės treneris; 

Plungės rajono šachmatų federacijos pirmininkas; 

Plungiškių draugijos narys. 

Svarbiausi V.V.Andriušaičio sportiniai rezultatai 

Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto šachmatų čempionas (1952-1954) 

Lietuvos komandinių šachmatų pirmenybių prizininkas (3 vieta, 1963) 

Plungės rajono šachmatų čempionas ( Plungė, 1965, 1966) 

SSD „Nemunas“ šachmatų pirmenybių nugalėtojas (Vilnius, 1959, Raseiniai 1960) 

SSD „Nemunas“ šachmatų pirmenybių 3 vieta (Ukmergė, 1957, Plungė, 1967) 

SSD  „Nemunas” komandinių šachmatų pirmenybių I vieta (komandos narys, Jonava, 1980) 

SSD „Nemunas“ komandinių šachmatų pirmenybių I vieta (komandos narys, Kaišiadorys, 1979)

Sportiniai auklėtinių rekordai 

I Europos moterų šachmatų klubų taurės 6-oji vieta (1996, komandos treneris) – aukščiausia vieta Europos moterų šachmatų klubų taurės istorijoje; 

1992 m. Lietuvos jaunių (merginų iki 18 m.) čempionė ir 1992 m. Lietuvos jaunimo (merginų iki 20 m.) vicečempionė Ilona Rudaitytė buvo viena iš pirmųjų šachmatininkų, atstovavusi šaliai Europos jaunimo (merginų iki 20 m.) šachmatų čempionate (Hradec Kralovas, 1992 05 12-25 d.) ir Pasaulio jaunių (merginų iki 18 m.) šachmatų čempionate (Duisburgas, 1992) po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo bei Lietuvos šachmatų federacijos narystės atstatymo FIDE 

Žymiausi auklėtiniai, aukščiausi jų rezultatai 

Vitalijus Majorovas (1961 – 1997) TSRS sporto meistras (1979), Lietuvos šachmatų meistras, Tarptautinis meistras (1987) 

Lietuvos vyrų šachmatų vicečempionas (Klaipėda, 1977, Panevėžys, 1979, Plungė, 1982, Vilnius, 1988, Klaipėda, 1989, 1990) 

TSRS kaimo draugijų jaunių šachmatų čempionas (1979) 

TSRS suaugusiųjų spartakiada (Maskva, 1979, 1 vieta pries 7 lentos) 

Lietuvos vyrų šachmatų čempionatas, 3 vieta (Vilnius, 1985) 

9-oji TSRS tautų spartakiada, Lietuvos šachmatų rinktinės narys (1983) 

IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių nugalėtojas (šachmatai, Marijampolė, 1991) 

Laima Domarkaitė TSRS sporto meistrė (1988), Lietuvos šachmatų meistrė, FIDE meistrė (1998) 

TSRS jaunių (merginų iki 16 m.) čempionė (Soči, 1985) 

TSRS jaunių (merginų iki 18 m.) čempionė (Priluki, 1988) 

Pasaulio jaunimo (merginų iki 20 m.) čempionato zoninės varžybos 3 vieta (Baku, 1988) 

Lietuvos moterų šachmatų čempionė (Šiauliai, 1987, 1989, Panevėžys, 1995) 

VI Pasaulio lietuvių žaidynių pirmoji vieta (šachmatai, moterys, 1998) 

Lietuvos moterų šachmatų vicečempionė (Vilnius, 2014) 

Lietuvos moterų šachmatų čempionatas, 3 vieta (Šiauliai, 1990, Vilnius, 2000) 

Ilona Rudaitytė-Civilkienė Lietuvos šachmatų meistrė 

Lietuvos moterų šachmatų vicečempionė (Vilkaviškis, 1993, 1994) 

Daiva Batytė FIDE meistrė (2009) 

Lietuvos moterų šachmatų čempionė (Šiauliai, 2004) 

Lietuvos moterų šachmatų vicečempionė (Šiauliai, 2006, Vilnius, 2007) 

Lietuvos moterų šachmatų čempionatas, 3 vieta (Vilnius, 2001, 2005) 

Aukščiausi komandų pasiekimai 

Lietuvos komandinės šachmatų pirmenybės, 3 vieta (šachmatai, 1963) 

TSRS bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų šachmatų komandinės pirmenybės, 2 vieta (Mogiliovas, 1974, Plungės pirmosios vidurinės mokyklos komanda – Vitalijus Majorovas, Arvydas Kiškis, Rimandas Šakinis, Saulius Jogminas ir Margarita Arlauskaitė-Baliūnienė) 

TSRS kaimo draugijų komandinės šachmatų pirmenybės, 3 vieta (Nachičevanė, 1985 V. Majorovas, L. Kudžma, L. Domarkaitė ir R. Bajoraitė-Zykienė) 

Lietuvos klubų komandinės pirmenybės, I vieta (šachmatai, Radviliškis, 1995, Plungės VŠK „Bokštas“ moterų komanda) 

I Europos moterų klubų taurės pogrupio varžybos, I vieta (šachmatai, Vupertalis, 1996, Plungės VŠK „Bokštas“ moterų komanda) 

I Europos moterų klubų taurės finalas, 6 vieta (šachmatai, Belgradas, 1996, Plungės VŠK „Bokštas“ moterų komanda) 

Lietuvos moterų klubų komandinės pirmenybių I vieta (šachmatai, Vilkaviškis, 1997, Plungės VŠK  „Bokštas“ moterų komanda) 

Lietuvos moterų klubų komandinės pirmenybių III vieta (šachmatai, Plungė, 1998, Plungės VŠK „Bokštas“ moterų komanda) 

Lietuvos komandinės pirmenybės, I vieta (greitieji šachmatai, Vilnius, 1998, Plungės VŠK „Bokštas“ komanda) 

Lietuvos komandinės pirmenybės, II vieta (greitieji šachmatai, Vilnius, 1999, Plungės VŠK „Bokštas“ komanda) 

Lietuvos komandinės pirmenybės, I vieta (greitieji šachmatai, Panevėžys, 2002, Plungės VŠK „Bokštas“ komanda) 

Lietuvos komandinės pirmenybės, I vieta (greitieji šachmatai, Panevėžys, 2003, Plungės VŠK „Bokštas“ komanda) 

Lietuvos komandinės pirmenybės, I vieta (greitieji šachmatai, Panevėžys, 2004, Plungės VŠK „Bokštas“ komanda) 

Lietuvos komandinės pirmenybės, I vieta (greitieji šachmatai, Panevėžys, 2005, Plungės VŠK „Bokštas“ komanda) 

Lietuvos komandinės pirmenybės II vieta (greitieji šachmatai, Panevėžys, 2006, Plungės VŠK „Bokštas“ komanda) 

Lietuvos komandinės greitųjų šachmatų pirmenybės, II vieta (Panevėžys, 2007, Plungės VŠK „Bokštas“ komanda) 

2006-2007 m. Lietuvos šachmatų lyga, III vieta (šachmatai, 2007, Plungės VŠK „Bokštas“ komanda) 

2008-2009 m. Lietuvos aukščiausioji šachmatų lyga, III vieta (šachmatai, Vilnius, 2009, Plungės VŠK „Bokštas“ komanda) 

Lietuvos komandinės greitųjų šachmatų pirmenybės LŠF taurei laimėti, II vieta, (greitieji šachmatai, Panevėžys, 2009, Plungės VŠK „Bokštas“ komanda) 

2009-2010 m. Lietuvos aukščiausioji šachmatų lyga, III vieta (šachmatai, Kaunas, 2010, Plungės VŠK „Bokštas“ komanda 

Vadybininkas 

Lietuvos šachmatų čempionato I lygos varžybų organizatorius (Plungė, 1976) 

Lietuvos vyrų šachmatų čempionato finalinių varžybų organizatorius (Plungė, 1982) 

Lietuvos aukščiausios lygos komandinių šachmatų pirmenybių organizatorius 

Pasaulio jaunučių (mergaičių iki 14 m.) šachmatų atrankinis turnyras (Plungė, 1989) 

Tarptautinių šachmatų turnyrų „Plungė 1980-2006” organizatorius 

Žurnalistas 

Nuolatinis respublikinio laikraščio „Sportas“ bendradarbis; 

Nuolatinis Plungės rajono laikraščio „Kibirkštis“ (vėliau  „Žemaitis“) bendradarbis, periodinių šachmatų uždavinių sprendimo konkursų rengėjas; 

Nuolatinis Plungės rajono laikraščių „Brasta“, „Plungės žinios“ bendradarbis; 

Periodinio leidinio „Šachmatai“ bendradarbis. 

Apdovanojimai

KKSK medalis Lietuvos TSR sportui atminti (1987)

KKSD medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1997, 1998) 

Lietuvos TSR sporto draugijų ir organizacijų sąjungos respublikinės tarybos garbės raštas (1960) 

SSD  „Nemunas“ centro tarybos garbės raštas (1965, 1981) 

Fizinės kultūros ir sporto komiteto prie TSRS Ministrų tarybos diplomas (1971,  1981) 

SSD „Nemunas“ centro tarybos medalis „Už nuopelnus vystant kūno kultūrą ir  sportą“ (1982) 

Lietuvos TSR valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto medalis „Lietuvos TSR sportui atminti“ (1987) 

Medalis „Už nuopelnus moksleivių sporte“ (1987) 

Lietuvos šachmatų federacijos garbės raštas (1994) 

Plungės sporto mokyklos padėkos raštas (1994) 

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos padėkos raštas (1997) 

Amerikos biografijos instituto garbės medalis (2000) 

Plungės rajono savivaldybės padėkos raštas (2001) 

Kita svarbi informacija 

Nepartinis; 

Suvažiavimo Lietuvos olimpiniam komitetui atkurti delegatas (1988); 

Plungės sporto mokyklos įkūrėjas (1964), kartu su futbolo treneriu Antanu Jadziausku; 

Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinio komiteto narys (1991, 1995), dalyvis (1998); 

V.V.Andriušaičio mokinys tarptautinis meistras Vitalijus Majorovas tapo pirmuoju Lietuvos šachmatų federacijos prezidentu, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Jis rūpinosi pirmųjų organizacijos įstatų patvirtinimu bei Lietuvos šachmatų federacijos narystės atkūrimu FIDE; 

Plungės visuomeninio šachmatų klubo „Bokštas“ steigėjas (1992); 

Lietuvos šachmatų rinktinių, dalyvavusių pasaulio šachmatų olimpiadose, narių treneris (Ilona Rudaitytė, Maskva, 1994, Laima Domarkaitė, Stambulas, 2000, Trumsė, 2014), Daiva Batytė, Stambulas 2000, Kalvia, 2004, Turinas, 2006); 

V.V.Andriušaičio mokinė FIDE meistrė Laima Domarkaitė ėjo Lietuvos šachmatų federacijos direktoriaus pareigas (2005-2010) ir įvairiais laikotarpiais buvo Lietuvos šachmatų federacijos tarybos narė;

Plungės VŠK „Bokštas“ tinklalapis www.chessclub.lt, skirtas V.V.Andriušaičio pasiekimų įamžinimui; 

Parengė šachmatų pamokų mokykloms vykdymo programą pradinių klasių moksleiviams; 

Parašė Plungės šachmatų istoriją, 1954-1994 m. 

V.Andriušaitis mirė 2006 m. spalio 9 d. Palaidotas šalia žmonos Plungės miesto Telšių g. kapinėse. 

Informaciją parengė Laima Domarkaitė